pradi
 

















 
 
 
 
 Dr. Lina ulcien. Apologetikos galimyb iandieniame pasaulyje (Banyios inios, 2013 Nr. 4)
 
 

Dr. Lina Šulcien

APOLOGETIKOS GALIMYB ŠIANDIENIAME PASAULYJE

Kiekvienas krikionis anksiau ar vliau susiduria su reikalu usiimti apologetika ir vienaip ar kitaip reaguoti krikionikojo tikjimo ar Banyios antpuolius, nepagrst kritik ar tiesiog alik, menkai pagrst laikysen. Apologetikos istorija siekia du tkstanius met. Ji igyveno skirtingus raidos etapus. Nors apologetin veikla visuomet reikalauja tam tikros paties apologeto laikysenos, sykiu kiekvienas laikmetis silo jai savit kontekst, savit istorin ir kultrin situacij.

Oland pastorius, apologetini veikal autorius Wimas Rietkerkas svarsto apologetikos galimyb iandieniame pasaulyje. Straipsnyje „Apologetikos spstai arba Dievas teisiamj suole?..“ (1) jis analizuoja ndienos kontekst ir pateikia gana pagrstas valgas apie tinkamus ir netinkamus iandien apologetikos bdus. Rietkerkas nurodo, koki aklaviei reikt saugotis krikioniui, kuris angauojasi esant reikalui ginti savo tikjim.

Straipsnio autorius atsispiria nuo Clive’o Stapleso Lewiso idjos veikale „Dievas teisiamj suole“ (2), es ndienio Vakar mogaus smon Diev pasodina teisiamj suol. Pasak Lewiso, XVI amiaus mogus man ess teisiamas, Diev laik teisju ir Liuterio odiais klaus: kaip man rasti gailestingj Diev? Taiau dabar vaidmenys susikeit. mogus tapo teisju, o Dievas pasodintas teisiamj suol. mogaus teismas gan atlaidus: jei Dievas turi svari prieasi leisti karus, skurd, ligas, jis pasirengs jas iklausyti. Teismas galbt net iteisins Diev. Bet ne tai svarbiausia. Svarbu, kad mogus apsivilko teisjo mantij, o Dievas sdi teisiamj suole.

Ši Lewiso metafora, nors sukurta prie penkis deimt¬meius, atrodo, tinka ir ms dienoms. Dievas i ties tarsi pasodintas teisiamj suol, o mes – krikionys – imams J ginti. Mes nesmoningai prisiimame vaidmen, kur mums primeta iandienis pasaulis, iandienis Vakar mogaus mentalitetas, – advokato, kaltinamojo gynjo, vaidmen.

Pasak Wimo Rietkerko, tai yra iandien krikioniui paspsti spstai. Kad i ties taip yra, atsiskleidia analizuojant teismo metafor.

Kas jos veikjai? Kaltintojas yra emancipuotas iuolaikinis Vakar mogus. Kaltinamasis – Dievas. Advokatai esame mes, iandienos krikionys.

I ties galime padaryti prielaid, kad Dievas sutiks sstis teisiamj suol. Negalima atmesti, kad Jis pasirengs nusieminti iki tokio vaidmens, – syk Jis jau tai padar. Bet net jei taip bt, ar Jis sutiks, kad mes btume Jo advokatais?

Ginti Diev – i pairos labai grai misija. Kok garbing status gyju, kai esu Dievo gynjas! Kaip tai kilnu! Bet ioje nuostatoje slypi pavojus, kuris gali tapti apologeto intencijos prieybe.

Wimas Rietkerkas advokato pozicijos provaizd velgia Ievos polemikos su gundytoju istorijoje treiajame Pradios knygos skyriuje. Ieva pakliva spstus, kai gundytojas itaria: „Ar tikrai Dievas sak: ‘Nevalgykite nuo jokio medio sode’?“ (Pr 3, 1b). Jis apveria ties auktyn kojomis ir pateikia subjaurot Dievo pavidal. O ji? Ieva imasi apologeto funkcij – ji gina Diev: „Sodo medi vaisius mes galime valgyti. Tik apie vaisi to medio, kuris sodo viduryje, Dievas sak: ‘Nuo jo nevalgysite!’“ (Pr 3, 3a) „Nei j liesite“, – priduria ji i didelio uolumo. Dievas to nesak. Ji labai uoli. Bet ne tai svarbiausia.

Koki klaid padaro Ieva? Ji priima subjaurot Dievo pavidal, kuriuo persmelkti gundytojo odiai. Jo silomas Dievo vaizdinys tampa Ievos atsakym atskaitos taku. Kodl is vaizdinys subjaurotas? Jie abu ima kalbti apie Diev kaip apie kak kit, kak, kas yra alia. Kalbdama apie Diev, Ieva sukuria distancij tarp savs ir Jo. Jis nebra jos Tu. Jis yra „kitas“. Jos paios sugalvotas priedas: „nei j liesite“ tik enklina nuotol. Tai subjaurotas Dievo pavidalas. Gundytojas j pasilo ir Ieva priima. O paskui ima j taisyti. Atsirads nuotolis yra propera tono balsui ir jo darbui. Ir tai tik k Ieva n neketino irti med, o dabar jau skina ir valgo jo vaisius.

Kodl Ieva priima subjaurot Dievo pavidal? Ar tai nutinka netyia? Gal tai usimirimas?

Wimas Rietkerkas mano, kad ne. Subjaurotas Dievo pavidalas yra kaina, kuri Ieva sumoka u slapta jos smon siskverbus suvokim, koki kilni misij ji atlieka. Ididumas prislina ir apima j. Ir tai ji mgina atsiteisti u savo Dievo eidim!

Deja, lidna Ievos istorija gali tapti apologetikos provaizdiu. Ms apologetin veikla gali i esms sulugti btent tada, kai sileidiame savo ird t pat nuod, kuris valdo krikionybs kritiko ar ateisto smon. Tai ta pati prieastis, ta pati aknis.

Kas tai? Kas yra Dievo netikjimo prieastis? Prastas apologetas, kuris jos neino. Kai neinai ligos prieasties, negali gydyti nei kit, nei savs. Apie Dievo netikjimo prieast praktikai nekalbama. Ms smonei bdinga tam tikra nejautra jos atvilgiu.

Visais laikais pagrindin netikjimo prieastis yra i – nenoriu, kad bt Dievas. Kodl? Nes a pats noriu bti Dievu. Nenoriu nieko, kas bt viresnis u mane. Juolab to, kuris visk apie mane ino. Ir net jei toks galbt yra, a ignoruoju Jo buvim. Anot J. P. Sartre’o, jei Jis yra, mans tai nelieia, nedomina.

Ir pirmiesiems tvams, ir mums visiems bdinga i liga – mes norime bti dievais. Renesanso epochoje mogaus sudievinimas tapo kultrologine koncepcija. Šiandien ji beveik virto pasaulirine norma. Netikjimo akn Banyios tvai vadina tiesiog puikybe.

Ši pamatin savo oponento nuostat – nenoriu jokio Dievo vir savs, nes pats noriu bti dievu – apologetas turt turti galvoje, antraip jo veikla veikiausiai bus bergdia. Juk neretai racionals argumentai, kuriuos pateikia krikionybs oponentas, nra jo kritikos motyvas. Ne tiek svarbu, kas formuluojama – ar primityviausi Dievo kaltinimai dl blogio pasaulyje, ar sudtingiausia net paius krikionis itinkanti abejon, tai tra netikjimo aknies, kuri bdinga kiekvienam mogui, padarinys, idava, iorin jos forma. Svarbu ne tik ar ne tiek atsakinti argumentus, kiek velgti pai prieast ir galyntis su ja.

Geriausias pavyzdys mums yra pats Jzus. Evangelijose matome tam tikr jo kalbos nelogikum: jam uduodamas klausimas, o jis atsako kak kit, tarsi ignoruodamas formal klausim. Jzus mato altin, i kurio kyla klausimas, ir nukreipia savo kalb j, netikjimo prieast.

Apologetinje veikloje mes taip pat neeisdami mogaus turtume eiti prie ios aknies.

Bet pirmiausia patys savyje turtume j taikyti. Ar gali puikyb engti apologeto ird? inoma. Bet jei ji vis dlto ten engia, ar jo veikla gali bti skminga? Jei apologet svaigina kilni Dievo ir Banyios gynjo misija ir sykiu sumokama pernelyg didel ikreipto Dievo pavidalo primimo kaina, ar jis netampa Dievo kaltintoj bendrininku? Juk tada ir j, ir jo veikimo aknis ta pati.

Wimas Rietkerkas silo ieit. Pasak jo, Ieva neturjo imtis ginti Dievo. Jai derjo tik parodyti gundytojui, k jis jai pasak. Kitaip tariant, atspindjimo metodu tarsi veidrodyje parodyti jam pavidal, kur jis panoro primesti Dievui. Madaug tokia forma: ar supranti, k pasakei? Tu vaizduoji Diev lyg kok kankintoj ar budel: jis iaugina nuostab sod, kurdina jame mog ir sako: nedrsk nieko liesti! Ar toks yra Dievas? Negi manai, kad pasauliui, kuriame gyvename, bdingi tokie sadistiniai dsniai? Ar tai atitinka tikrov?

Tai nra Dievo gynyba. Tai veikiau atsigrimas t, kuris klausia, kaltina, teisia. Tok pat atspindjimo metod silo ir kitas apologetas Francis Augustas Schae¬fferis knygoje „Dievas, kuris yra“ (3). Pasak jo, savo oponent dera traktuoti rimtai ir jautriai. Ir pamginti atsidurti jo kailyje. Tai meils kelias apologetikoje. Tiesa, juo einant, iuktu negalima perimti subjaurotos Dievo ir tikrovs karikatros. Taigi atspindjimo metodo esm – mylint kalbti ties.

Ir – svarbiausia – visa tai turi vykti meldiantis. Bendryst su Dievu jokiu bdu negali nutrkti. Dievas niekad negali tapti „Kitas“. Jis visada turi bti mano „Tu“.

Baigdamas kalbti apie pirmuosius spstus, kuriuos gali kliti apologetas, Wimas Rietkerkas pabria: Dievui nereikia, kad btume jo advokatais, mes nesame ir negalime jais bti. Daugi daugiausia mes sdime teismo salje greta jo giminaii, greta t, kurie geriausiai j pasta. Savo Advokatu jis pats pasirpino. Toks yra tik vienas – Avinlis, atiduotas kaip auka u ms nuodmes.

Toliau analizuojant teismo metafor lieka neatsakytas klausimas – kas iame teisme yra teisjas? Kas atlieka vaidmen to, kuriam suteikta teis itarti paskutin ir lemiam od? Daugumai iuolaikini moni teisjas yra mogaus protas.

Dievas gali mginti save iteisinti, bet jis turt turti pakankamai rodym. Kas nusprendia, kad j pakanka? mogaus protas, grstas mogikja logika. Ir jei tokie rodymai teismui nebus pateikti, Dievo byla pralaimta. Filosofas Bertrand’as Russellas sak: „Jei laik pabaigoje a ivysiu Diev – tuo a netikiu, – bet vis dlto jei itai vyks ir jei Dievas paklaus mans, kodl a juo netikiu, a atsakysiu: per maa rodym, Viepatie! Pernelyg maai rodym!“

Šiandien protas laikomas tiesos arbitru. Jam suteiktas aukiausiojo teisjo statusas. Ir krikionikoji apologetika, deja, labai danai priimdavo ir priima tokias aidimo taisykles. Pasak Rietkerko, tai yra antrieji apologetiniai spstai.

Wimas Rietkerkas apibria prot kaip mogaus gebjim mstyti, kaupti ir tvarkyti suvokiamus ir patiriamus faktus, nusakyti j sryius, suprasti j veikimo mechanizm ir inoti, kaip juos reaguoti. Protas yra puiki Dievo duota galia. Biblinis poiris atr, skaidr mstym pozityvus. Patarli knygoje skaitome: „Namai yra statomi imintimi, sutvirtinami supratimu, o inojimu j kambariai pripildomi visokiausi brangi ir grai daikt“ (Pat 24, 3–4). Apatalas Paulius rao: „Broliai! Nebkite vaikai imanymu. Veriau piktybe bkite kdikiai, o imanymu – subrend mons“ (1 Kor 14, 20). Dl proto galios mogus vald gamt, sukr naujsias technologijas, lengvinanias ms gyvenim. Dl jos jis tapo pajgus veikti ligas ir skurd. Mokslo ir technikos pasiekimai liudija proto triumf ir skatina mus pripainti prot tikruoju painimo altiniu ir galutine tiesos instancija.

Bet ar taip yra? Pasak Rietkerko, tikrai ne.

mogaus painimo gebjimas nra redukuojamas tik proto ir jam asistuojani jusli koreliacij. Paintinis pasaulio vaizdas, kur formuojasi mogus, negali bti paaikintas jusli ir proto veikimu. Jis negali bti paaikintas netgi prie j pridjus vairiausias psichofizins mogaus sistemos patyrimines ir pasmonines reakcijas. Kokia didel mogaus tikrovs dalis atsirast uribyje, paratse, jei joje karaliaut vienintelis proto ir mogikosios logikos kriterijus!

Kita vertus, argi neturime tokios patirties: mgini tikinti mog loginmis prielaidomis, o rezultatas – visikai prieingas, pateiki vadinamuosius Dievo buvimo rodymus, bet n vienas tavo draugo netikina, prieingai, jis dar labiau tikras savo teisumu? Kodl taip yra? Atrodo, rodyta tiesa yra akivaizdyb, kuri kiekvienas turt priimti. Deja, taip nra. Tekt pateikti svarius argumentus, turtume svarstyti kartu su savo panekovu, skatinti j susimstyti. Tai dera daryti. Bet sykiu dera iblakyti proto pretenzijas savs paties pakankamum, ivaduoti j nuo nepagrsto karaliko statuso. Ivaduoti, o ne nuversti. Proto veikla vertinga ir reikalinga. Bet svarbu parodyti, kokios nepagrstos pretenzijos sudtos proto gali.

Apologetas patenka spstus, kai stovi ant to paties pamato, kaip ir kaltintojas – kai yra sitikins, kad protu galima pasiekti ir vertinti ties.

Treioji aklaviet, kuri gali kliti iuolaikinis apologetas, siejasi su postmodernizmo epochai, kurioje gyvename, bdinga nuostata, kad bet kuri universalizm pretenduojanti tiesa yra pavojinga. Šis ideologinis principas sigaljo XX amiuje. Šiandien mogus laikosi tam tikros pozicijos ne dl to, kad ji teisinga, bet todl, kad ji jam patinka, nes ji jam atrodo gera. Ir jam maiausiai rpi skelbti, kad jo pozicija galt tikti kiekvienam mogui. Visos sitikinim sistemos laikomos vienodai vertingomis ir tiktinomis. Jei js esate krikionis, taip yra todl, kad krikionyb daug jums reikia, suteikia jums jg ir dovanoja paguod.

koki aklaviet gali kliti apologetas tokios mstysenos slygomis?

Jis gali imti kalbti apie Gerj Naujien, kiek ji pads mogui, kiek j patenkins, kiek pagerins jo gyvenimo kokyb. Kitaip tariant, pirmiausia mstyti apie moni poreikius ir juos laikyti krikionybs paskelbimo atskaitos taku yra spstai. Nes nuo ia tik ingsnis iki Evangelijos sukomercinimo. Mes liaujams skelbti ties ir imame reklamuoti Gerj Naujien.

Taiau kai kurie apologetai nemano, kad tai blogai. Airi teologas Alisteris McGrathas knygoje „Statant tiltus“ (4) teigia, jog iandien neturime kitos ieities ir privalome grynai taktiniais sumetimais antr plan nustumti tiesos ir netiesos klausim, prisitaikyti prie iuolaikins postmodernios pasauliros ir kalbti apie tai, kad krikionyb labai patraukli. Dera visiems skelbti, kad tik Dievo meil pajgi pasotinti, patenkinti giliausius mogaus poreikius, reikia parodyti krikionybs aktualum.

Bet mogaus poreiki ir tiesos atskyrimas yra labai problemikas dalykas. Juk jei koks nors dalykas patenkina mano poreikius, bet jis nra tiesa, jis yra tariamyb, patogus pakaitalas, palengvinantis akimirkos bv, bet i esms netiesa, ar a galiu jo imtis? Ar tikjimas, kur renkuosi vien dl to, kad jis patenkina mano poreikius, atnea ramyb, paguod, pasitikjim savimi, nebus man svarbus tik tiek ir tik tol, kol tenkins mano poreikius? Krikionyb arba klaidinga, ir tada ji neturi jokios verts, arba ji yra tiesa, ir tada jos vert beslygika.

Taiau btent prie tiesos klausimo iandien mog atvesti labai sunku. Apie tai kalba C. S. Lewisas knygoje „Dievas teisiamj suole“. Pasak jo, ir vieojoje, ir privaioje erdvje klausimas apie ties tarsi ugintas. Postmoderniam mogui beveik nemanoma engti taip toli, kad jis iskirt vien i religini tradicij ir paskelbt j vienintele teisinga. Jis gali velgti jos santykin vert (moral ir panas dalykai), jos socialin vert, bet ne jos ties.

XX a. pabaigoje JAV atlikti tyrimai parod, kad 72 proc. jaun moni nuo 18 iki 25 met amiaus netiki, kad egzistuoja absoliuti tiesa. Šiandien toks poiris tik progresuoja. Mgstama sakyti: „Puiku, kad js tikite ia tiesa“ arba „Nuostabu, kad tave tai veikia, bet mans – ne, man reikia ko kito.“ Arba: „Tai gali bti tiesa jums, bet ne man.“ Postmodernus mogus links sakyti: „A sutinku, kad religija visuomenei yra naudinga, bet jos esm nra tokia jau svarbi. Geriau, kai mons yra tikintys negu kai jie yra netikintys. Tikintys mons geresni. Bet tai nesusij su klausimu, egzistuoja Dievas ar ne. Tai tiesiog tam tikra socialins psichologijos forma.“

Postmodernus mogus mano, kad mes skelbiame krikionyb ne todl, kad ji yra tiesa, bet dl to, kad tai geras dalykas – naudingas, padedantis, odiu, tenkinantis ms poreikius.

Pasak Rietkerko, pritarti iai postmodernaus mogaus nuostatai negalima. Kaip ir skelbti krikionybs reklaminiu bdu – kaip ger prek poreikiams tenkinti. Ši dien krikionis turt elgtis kitaip – jis turt liudyti ties. Teismo posdyje mes esame salje sdintys Dievo liudytojai. Mums dera liudyti Dievo buvim.

K reikia liudyti? Naujajame Testamente vartojamas terminas „liudyti“ nereikia „atskleisti emocin mano bendravimo su Dievu patirt“. „Liudyti“ veikiau yra teisinis terminas, kuris reikia „paskelbti faktus“. Mums reikia paskelbti faktus. Kai liudijimas tikras, tiesa atgyja. J atgaivina Dievo Dvasia. Ir tada prieais mus – gyvasis Dievas.

Šiandieniam mogui tai nepatinka. „mons nenoriai pereina nuo abstrakios ir negatyvios dievybs prie gyvojo Dievo sampratos. Ir a tuo nesistebiu. [...] Panteist dievas nieko nedaro, nieko nereikalauja. Jei norite, jis tiesiog yra alia js, kaip knyga ant lentynos. Jis js neieko. Nekyla pavojus, kad bet kuriuo metu nuo jo vilgsnio sugrius em ir dangus.“ O tikras Dievas mus okiruoja. „Pana sukrtim esate patyr ir anksiau, dl smulkesni vyki – kai js rankoje sitempia mekers valas, kai kakas alia js alsuoja tamsoje. [...] Sutik kak gyv ten, kur tarms es vieni, visada isigstame. „Tik pairkite! – suunkame mes. – Jis gyvas.“ Taigi kaip tik ioje vietoje daugelis atsitraukia – jei galiau, taip pasielgiau ir a – ir nebesigilina krikionyb. „Beasmenis Dievas“ – gerai. Subjektyvus tiesos, groio bei grio Dievas js galvose – dar geriau. Beform gyvybs jga, tekanti per mus, milinika galyb, kuria galime naudotis – geriausia. Taiau Pats Dievas, gyvas, kitame gale traukiantis virv, galbt artjantis begaliniu greiiu, mediotojas, karalius, sutuoktinis – tai jau visai kitas reikalas. Imua akimirka, kai vaikai, aid plikus, staiga nuiva: ar tik ne tikri ingsniai girdti ten, koridoriuje? Imua akimirka, kai mons, knaisiojsi religijoje („mogus ieko Dievo!“), staiga atsitraukia. Nejaugi mes tikrai J radome? Mes niekada nenorjome nueiti taip toli. Dar blogiau – o gal Jis mus rado?“ (5).

Nesvarbu, kokiu metu gyventume – modernizmo ar postmodernizmo epochoje, pirmaisiais krikionybs amiais ar Renesanso laikais, – visuomet Evangelijos jga yra suvokimas, kad tai tiesa, kad Dievas i ties yra, kad jis tikras, esantis, gyvas. Tai slyio, susitikimo su juo momentas. Tai tiesos apsireikimo metas. Ši ties ir reikia liudyti.

inoma, kalbas apie ties – ypa ms dienomis – galime leistis tik po to, kai savo gyvenimu, savo tarnavimu skelbiame Dievo ties ir jo gerum. Bet i viso to, k darome ir k sakome, turi bti aiku, kad tai tiesa ir kad taip buvo i tikrj.

Ir paskutiniai, ketvirtieji, spstai dl kuri perspja Wimas Rietkerkas, yra vadinamasis adresato pakeitimas.

Tai nutinka tada, kai, uuot kalbj nekrikionikai auditorijai, imame kalbti krikionims. Mat tikroji apologetika visada nukreipta netikint mog, net jei jo ia nra. Net jei kambaryje nra n vieno nekrikionio, jis vis tiek pilnas netikini moni, nes netikjimas gyvena kiekvieno tikinio mogaus irdyje. Tikroji apologetika – tai visuomet dialogas su netikiniaisiais, tai tikinimo veiksmas. Francis Augustas Schaefferis paklaustas, kodl jis savo tekstuose vartoja gana keist terminologij, atsak: „A visuomet mintimis kreipiuosi nekrikion skaitytoj. Seniai supratau, kad, jei kalbu su nekrikionimis, krikionims tai visuomet padeda.“

Taigi straipsnyje „Apologetikos spstai arba Dievas teisiamj suole?..“ Wimas Rietkerkas mgina parodyti, kad iandien tikroji apologetika yra ne Dievo gynyba, o gyvas gyvojo Dievo liudijimas savo gyvenimu ir odiu, kad apologetika neturt laikyti mogaus proto sau pakankamu tiesos arbitru, kad net ir iais postmodernizmo laikais svarbiausias apologeto rpestis yra tiesa, ir ji negali bti pakeista poreiki tenkinimo principu, galiausiai, kad apologetas turt vengti pasiduoti pagundai kalbti tikinij auditorijai ir taip pereiti prie tam tikr instrukcij kalbos.

Savo tekst Rietkerkas baigia taip: „Taigi ar Dievas teisiamj suole? Argi Protas yra teisjas? Dievas seniausiai paliko teismo sal ir siekia prisibelsti aklinai udarytas moni irdis!“

Nuorodos

(1) William Rietkerk. Pitfalls of Apologetics or God in the Dock...? // European Apologetics Network. 17 Jan. 2007.
(2) C. S. Lewis. God in the Dock: Essays on Theology. Edited by Walter Hooper. London: Collins, 1979.
(3) Francis A. Schaeffer. The God who is there. Crossway Books, 1990.
(4) Alister McGrath. Bridge-building. Inter-Varsity Press, 1992.
(5) C. S. Lewis. Stebuklai. Kaunas, 2007. P. 137–138.

„Banyios inios“, 2013 m., Nr. 4

 
 
   
 
     
1998-2002, 2003-2005, 2006-2020 Katalik interneto tarnyba, info@kit.lt
 
  pradi